"Rimvydas Šilbajoris straipsnyje „Mirtis ir žodis poezijoje“ teigia: „Gal žmogaus išvarymas iš rojaus į jo mirtingumą iš tiesų nebuvo Dievo bausmė, o atvirkščiai, dovana, malonė, nes žinojimas, kad mirties tuščios akys į tave žiūri, ko gero ir paskatino žmoniją sukurti tikėjimą, kultūrą ir jos esmės dalį, poeziją.“
[...] kai gyvenimą apšviečia juoda mirties saulė, būties spalvos tampa akinamai ryškios. Toje šviesoje ir vėl susigrąžinamas R. Šilbajorio apgailėtas gebėjimas „būti, jausti dalykus, tartum jie būtų visiškai nauji, nuostabūs, kaip ką tik atrasti kontinentai.“"