"Søren Kierkegaard: „Jeigu vieta, skirta lelijai, tokia netikusi, kokia tik begali būti (...), tokia „neviltinga“ ir nevykusi, kad ne tik nelankoma, bet ir privengiama, – klusnioji lelija klusniai ištvers ir išsikleis visa grožybe...
(...) būti gražiai, kai esi lelija – joks menas, tačiau būti gražiai toje vietoje, tokioje aplinkoje būti ir likti savimi, pasijuokti iš aplinkos galios, nors ne, juoktis lelija nesijuokia – būti suvis be sielvarto širdy visa savo grožybe!“
Søren Kierkegaard: „Paukštis kenčia ir tyli. Kad ir koks didelis širdies skausmas būtų, tyli. (...) Nuo kentėjimo jis neatleistas, tačiau tylusis paukštis yra save atleidęs nuo to, kas kančią didina – nuo kitų neprasmingos atjautos, kas kančią ilgina – nuo daug kalbų apie kentėjimą, kas daro kančią blogesniu dalyku nei pati kančia – sielvarto ir neištvermės nuodėme. (...) Kažin kodėl žmogaus kančia, lyginant su paukščio, atrodo tokia baisi – ar ne dėl to, kad žmogus gali kalbėti? Ne, ne dėl to, nes tai juk pranašumas, o todėl, kad nemoka tylėti.“
Søren Kierkegaard: „Ir lelija – kaip paukštis – tyli. Jei net kenčia vysdama, ji tyli. (...) Na, ką ji gali padaryti, kad jos spalva atsimaino ir išduoda – ką pažinsi iš persimainiusios spalvos blyškumo – kad kenčia, tačiau tylėti, tyli. (...) Norėtų būti iškelta galva, kad paslėptų, ką kenčia, tačiau nėra jėgų, nebėra savitvardos, palinkus ir nugeibus jos galva nusvyra...“
Søren Kierkegaard: „Ten, pas leliją ir paukštį, tyla. Bet ką gi reiškia tyla? Ji reiškia pagarbumą Dievui, reiškia, kad jis čia viešpatauja, jam vienam protas ir išmintis pritinka. Ir kaip tik dėl to, kad ta tyla yra pagarbi Dievo baimė, yra – kaip būna gamtoje – šlovinimas, dėl to ji tokia iškilminga. O kadangi ji tokia iškilminga, dėl to ir pajunti gamtoje Dievą – stebuklas, kai iš pagarbos jam visa tyli, nors jis ir nekalba, viskam iš pagarbos tylint, vis dėlto rodosi, kad jis kalbėtų. “"