"Juk tai buvo svarbiausios ketverių metų lenktynės (2000 m. Sidnėjaus olimpinės žaidynės). Atsakomybė buvo didžiulė. Bet ta atsakomybė ir jaudulys yra natūralūs ir netrikdantys, kai tu žinai, kad gali, gerai jautiesi fiziškai, sezonas gerai einasi, žinai, kad jei neatsitiks kažkokia nelaimė, gali ramiai kovoti dėl aukščiausio podiumo laiptelio. Tu žinai, kad tai yra realu. Tada belieka tik Dievo prašyti, kad sėkmės pridėtų, kad nenugriūtum, nepradurtum padangos. Bet jei prie olimpinių lenktynių starto linijos būčiau stovėjusi žinodama, kad nepasiekiau geros fizinės formos, nieko negaliu, jaudulys būtų negeras, dar labiau jauktų viską viduje. Todėl rengiantis žaidynėms buvo labai svarbu atsakingai žengti kiekvieną žingsnį, kad lenktynių dieną galėtum sau pasakyti – esu puikiai pasirengusi ir noriu varžybų jaudulio."