"[...] anuomet mes eidavome ne tik pajoti. Tai buvo sporto mokykla. Prabangos tais laikais nebuvo. Trūko inventoriaus: balnų, kamanų, neturėjome jojimo aprangos. Mes rūpindavomės žirgais, reikėjo ir šakėmis pasidarbuoti – valydavome jų gardus. Čia išlikdavo tik mylintys žirgus ir užsispyrę, ne lepūnėliai. Dauguma buvo iš vadinamųjų prastų šeimų. Gal todėl ir pritapau čia – kitaip nei mokykloje. Jojimas man davė daug pamokų, kurios pravertė tiek gyvenime, tiek ir kūryboje. Gali labai mylėti žirgus, bet jei bijosi, nedrįsi ar nesistengsi – nieko nebus. Senieji raiteliai sakydavo: „Jeigu tu nejosi ant žirgo, tuomet jis jos ant tavęs“. Žirgas – ne šuo, prieš tave uodegos nevizgins. Štai kodėl būtina parodyti, kas yra padėties šeimininkas, o kartu ir atrasti ryšį su žirgu. Ir jei pradėjai daryti – stenkis padaryti tai kaip įmanoma geriau. Nesigręžiok į šalis ir nezyzk, kad neišeina. Pamenu, vienu metu man nesisekė „susitarti“ su savo žirgu. Kai vyresniam raiteliui dėl to pasiguodžiau, jis pasakė: „Tai ką tu ant to žirgo veiki? Nepatinka, lipk žemėn ir eik namo.“ Man tai buvo labai gera pamoka: jei pradėjai – stenkis užduotį atlikti taip gerai, kiek pajėgi šiandien."