"Kaip kultūrai, mums nėra būdingas suvokimas savęs laiko tiesėje, kartų grandinėje – kad esame viena iš grandžių, po kurios seks kitos. Šito suvokimo, tokios savivokos mums labai trūksta, ir turbūt dėl to mums nepasiduoda ilgalaikiai projektai, kurie turi viziją, nukreiptą į ateitį, kurioje mūsų jau veikiausiai nebus. Švietimas, parkai, sodai, muziejai, paminklai. Sakyčiau, mums būdingas valstietiškas mąstymas, ateinantis ir iš lietuviškosios literatūros vaizdinio, – metų ciklas, nuo derliaus iki derliaus. Netgi dabartinė semantika, kai Lietuvoje kalbama apie literatūrą, yra susieta būtent su tokio tipo mąstymu, o ne su istoriniu linijiniu pasakojimu. Todėl istorija kaip linija, kaip epas neturi labai gilios tradicijos mūsų kultūroje."