"Žinojau, kad tikrai grįšiu į krepšinį (po sunkios kryžminių kelių raiščių traumos). Turbūt dauguma krepšiniu besidominčių žmonių sakė, kad negrįšiu, bet savyje tikrai žinojau, kad mano kelias yra grįžimo kelias. Verslo nebuvau pradėjęs, kiekvieną dieną atlikau reabilitaciją, Kaune gyvenome gal pusantrų metų. Buvo daug operacijų – vieną kartą nesugijo, kitą kartą vėl reikėjo išpjauti. Sunkiausia buvo psichologiškai. Buvo tų dienų ar naktų, kad paverki į pagalvę arba sakai, kad viskas. Bet žmona būdavo šalia, palaikydavo, tai irgi padėdavo. Buvo minčių ir apie karjeros pabaigą, nes viena, antra, trečia operacija ir galvoji – kiek dar galima? Stengiausi galvoti kitaip, turėjau šalia, kas padėjo."