"Šiais metais turėjau tris pasaulio etapus, kuriuose buvau tai devinta, tai vienuolikta. Tai žirgas, tai bėgimas, tai plaukimas pakišo koją. Šaudžiau ir fechtavausi banguotai, tai blogiau, tai geriau. Bet tikrai iš tų trijų varžybų išsinešiau labai daug pamokų, taurės finale labai gražiai viską į stalčius sudėliojau ir pavyko laimėt. Jeigu tų pamokų nesupranti, tuomet, kaip buvo, taip ir toliau bus ir bus tų nesėkmių. Ir klausi, kodėl man, o neklausi, ką nori man pasakyti ta nesėkmė? Pasaulio čempionato pusfinalyje likus penkioms minutėms iki starto labai skaudžiai nikstelėjau koją, net šaudyti negalėjau atsistojusi. Gydytojas labai greitai atšaldė ir sutvarstė koją, iš karto ėjau tiesiai į startą. Klausiau savęs, ką man nori pasakyt, ką aš blogai darau? Tuo metu tikrai užsileidau labai negatyvių minčių, kurių turėjau išvengti ir dabar aš suprantu tą pamoką. Bėgimo rungtyje, kuri paskutinė ir sunkiausia, kai visas jėgas atiduodi, man kyla klausimų – ką aš čia veikiu, dėl ko man to reikia? Kam, kodėl, už ką? Galėčiau namie ramiai sėdėti, bet ne… Finišuoji ir tas jausmas tave pakelia atrodo kaip ant sparnų. Praėjo penkios minutės ir galvoji, kad galėtum dar kartą prabėgt."