"Laimingiausią burtą ištraukė tas autorius, kuris sulaukęs vienatvės gali pasakyti, kad visos turėtos gyvastingos, įkvepiančios, dvasią žadinančios, šviečiančios mintys ir jausmai jo raštuose gyvena toliau, o pats dabar tereiškia tiek, kiek pilki pelenai, tačiau ugnis yra išgelbėta ir nešama toliau. Ir kai dar pagalvoji, kad ne tik knyga, bet ir kiekvienas žmogaus veiksmas savotiškai duoda pretekstą kitiems veiksmams, sprendimams, mintims, kad visa, kas vyksta, neatskiriamai susiję su tuo, kas dar bus, tada suvoki tikrą, realiai egzistuojantį nemirtingumą – jaudulio nemirtingumą: tai kas kadaise tave jaudino, yra įėjęs į esamybę ir įamžinta – atsidūrė kaip vabzdys gintare."