"Su­si­tai­kė­me su min­ti­mi, kad čia gy­ve­na­me, perp­ra­to­me tos ša­lies gy­ve­ni­mą. La­bai daug ko iš­mo­kau iš se­nų­jų vo­kie­čių. Jos man sa­kė: „Jei­gu no­ri, kad vai­kai užaug­tų ge­ri, jie ne­ga­li bū­ti „rak­ti­niai“: vaikš­čio­ti su ant kak­lo už­ka­bin­tais tuš­čių na­mų rak­tais“. Aš jų pak­lau­siau ir kai Vo­kie­ti­jo­je gi­męs ant­ra­sis sū­nus pra­dė­jo eiti į mo­kyk­lą, me­čiau dar­bą. Kad ga­lė­čiau jį nu­vež­ti ir par­vež­ti na­mo, kad jis čia vi­sa­da ras­tų ma­mos pa­ruoš­to val­gio – aš pa­ti prie to bu­vau įp­ra­tu­si ir man at­ro­dė, kad tai bū­ti­na."