"Iš šono atrodo, kad man viskas gerai. Dar prieš dvejus metus žaidžiau, tačiau blaškiausi tarp JAV, Rusijos ir Švedijos. Paskui atsisėdau vieną dieną ir pagalvojau: nuo ko aš bėgu? Supratau, kad bėgu nuo savęs: ne nuo vaikų, ne nuo šeimos. Aš tiesiog skubu, kad nebūčiau su Dariumi. Prieš kelerius metus negalėdavau ramiai pasėdėti ant suoliuko bent dešimt minučių. Tai buvo košmaras. Man reikėjo veiksmo, judesio. Dabar jau galiu ir pusvalandį išbūti vienas tyloje."