"Dar nebuvau pasirengęs laimėti (Sočio olimpinėse žaidynėse). Paskutinį ruožą į šaudymą šliuožiau su vienu pajėgiausių pasaulio biatlonininkų prancūzu Martinu Fourcade‘u. Jo tempas buvo greitesnis nei paprastai maniškis. Gerai jaučiausi, tad šliuožiau už jo tikėdamasis, kad Fourcade‘as „atveš“ mane į finišą. Tačiau jis šliuožė per greitai ir aukštikalnėse man ėmė stigti oro. O kai trūksta deguonies, kūnas neklauso, todėl sunku šaudyti. Paleidęs prancūzą būčiau pralaimėjęs jam 10–15 sekundžių, bet, tikiu, šaudęs būčiau geriau. O tada rankos ir kojos drebėjo – ne dėl nervų, nes prieš tai šaudžiau be klaidų, bet iš nuovargio."