"Dėl vieno sutinku su psichoanalitikais: vaikystė mūsų gyvenime palieka labai gilų pėdsaką. Tėvai mane mylėjo tiesiog beprotiškai. Tačiau taip pat man nuolat buvo griežtinami reikalavimai. Iš to kilo sąžinės priekaištai, baimės ir kaltės jausmai. Iš ten, iš vaikystės, atėjo prietarai ir draudimai: „Rytą nedžiūgauk, nes vakare verksi!“, „Nešok ir nedainuok, nes paskui bus liūdna!“ pagaunu save, kad iki šio tuo tikiu: kai nuotaika gera, jaučiu pavojų, jog tuoj nutiks kažkas blogo. Kuo toliau, tuo labiau patiriu, kad mano santykis su gyvenimu, baimės, abejonės, lūkesčiai, polėkiai – viskas iš vaikystės, ir laikui bėgant ne tolsta, tačiau, priešingai, vis artėja ir ryškėja.
Tiek neišsišnekėta (su tėvais), neišsikalbėta, o problemų būta labai skaudžių, labai baisių, o tu pats vienas, nieko nesuvokdamas, turėjai kapstytis ir murkdytis.
Tėvo suvokimu, tebesu jo nuosavybė, jo užaugintas ir subrandintas vaisius, o šit nuriedu kažin kur toli toli ir gyvenu taip, kaip pati noriu."