"Savo žmonai esu labai dėkingas, kad mane moko, auklėja, rūpinasi manimi gal net labiau negu mūsų vaikais. Ne paslaptis, kad su menininkais gyventi sudėtinga, dažnai beveik neįmanoma... Bet ir neįmanoma tampa įmanoma, jeigu antra pusė šiek tiek išmintingesnė už narcizą, egoistą, savimylą, kuris, be savęs, be savo fantazijų ir klejojimų, kuriuos pats su virpuliu vadina „kūryba“, daugiau nieko nemato. Kol tas „menininkas“ skrajoja, juk vyksta realus gyvenimas, ir nori nenori tas skrajūnas turi nutūpti į lizdą, aptvarkyti jį, parnešti pavalgyti, galų gale parodyti dėmesį tiems, kurie tame lizde laukia jo ir gyvena juo.
Man kiekviena diena, praleista be šeimos, žmonos, be vaikų, nepabuvus, nepažaidus, nepabendravus su jais, yra nemiela. Didžiausias džiaugsmas yra namai, namų pojūtis."