"Į Atlantą (1996 m.) atvažiavau būdama savotiškoje afekto būsenoje. Ne visai supratau, kas ten vyko, nesusivokiau nei kaip jaučiuosi, nei kokia mano fizinė forma, nebuvo laiko ir adaptuotis. Buvau dar labai jauna. Skridau viena, nukeliavau ne į tą oro uostą – buvau atsidūrusi Denveryje. Streso buvo labai daug. O Sidnėjuje (2000 m.) viskas buvo kitaip. Čia, galima sakyti, jau važiavau į karo lauką su tanku. Atlantoje buvau tik pėstininkė ir maniau, kad kai tik pakelsiu galvą, mane partrenks."