"Nėra laiko jaudintis rungtynių metu. Vis dėlto, stovėdamas tunelyje, kuomet lauki, kada, skambant „Čempionų lygos“ himnui, žengsi į aikštę, jauti malonų jaudulį ir žvėrišką atsakomybę. Tačiau nuaidėjus Gedimino (Mažeikos) švilpukui, dar kartą paragini vienas kitą susikoncentruoti, džiaugtis akimirka ir įsijungi į „kitą režimą“. Matai tik dvi komandas, žaidžiančias skirtingos spalvos marškinėliais. Kai esi tokiame spektaklyje, tarp tokių žaidėjų ir 75 000 fanų, norisi tuo pasimėgauti. Juk ir pats esi to spektaklio dalis."