"Buvo momentų, kai maniau, kad nebegalėsiu žaisti. Buvo ir traumų, ir nepasisekimų, nuosmukių, pakilimų, bet šalia esantys žmonės vis nuteikia taip, kad randi papildomos motyvacijos keltis ir eiti į priekį.
Bet svarbiausia – gyvenimas su šypsena. Juk pamenat, prieš 2012-ųjų Londono olimpiadą, kai per treniruotę gavau traumą, atrodė, svajonių traukinys nuvažiuos, tačiau nepasidaviau ir žingsnis po žingsnio tą traukinį pavijau. Jau dviejose olimpiadose dalyvavau, o, kas žino, kaip būtų buvę, jei būčiau nuleidęs rankas ir sakęs, kad gal bus kitas kartas. Stengiuosi ir pats laikytis šio principo, ir diegti vaikams: jei gali, imk, gyvenk šiandien."